Vedų literatūra

Pasak vaišnavų tradicijos, Vedos radosi iš paties Viešpaties. Vedų išmintis yra rūpestingai perduodama iš mokytojo mokiniui ir ši grandinė, kuria jos keliauja, vadinama parampara mokinių seka. Vedų tiesas persakančios mokinių sekos vadinamos sampradajomis. Taip iš lūpų į lūpas perduodami Vedų išmintį Vedų pranašai sieke išsaugoti sakytinę tradiciją. Visų svarbiausia, kad tinkamu būdu iš mokinių sekos gautos Vedų žinios neturi pasaulietinei literatūrai būdingų trūkumų ir interpoliacijų.

Vedas visatos kūrėjui Brahmai išdėstė patsai Aukščiausiasis Viešpats, o vėliau Brahma persakė jas vienam savo sūnų Naradai. Iš Narados lūpų jos perėjo išminčiui Vjasai, kuris maždaug prieš penkis tūkstančius metų jas užrašė, galvodamas apie šio amžiaus žmones (pasak Vedų, kitados žmonės turėję puikia atmintį, ir nebuvę jokio poreikio kurti rašytinę literatūrą). Kadaise Vedos buvo vientisas milžiniškos apimties kūrinys. Vėliau Vjasa surašė jas j keturias atskiras knygas, samihitas, kad jos būtų prieinamos visiems. Taigi dabar turime „Rigvedą“ (ankstyvąsias šventas Vedų giesmes), „Samavedą“ (melodijų Veda), „Jadžurvedą“ (ritualų Veda) ir „Atharvavedą“ (užkalbėjimų Veda). Vedų literatūrą papildo ir aiškinamosios knygos - brahmanos (traktatai, išsamiai aprašantys, kaip atlikti aukojimus) bei aranjakos (pagal griežtus įžadus gyvenantiems atsiskyrėliams asketams skirti traktatai).

Vedų literatūrai priskiriamas ir upanišadų lobynas (filosofiniai tekstai, išskleidžiantys glaustai surašytas Vedu, idėjas), gausus sutrų skaičius (glaustai išdėstytų tiesų knygos) - „Vedanta-sutros“, „Šrauta-sutros“, „Grihja-sutros“, „Dharma-sutros“ ir „Šulba-sutros“. Paminėtinos ir vedangos (pagalbinė Vedų kanono literatūra), šikša (fonetika), čanda (metras), vjaka-rana (gramatika), nirukta (etimologija) ir džjotiša (astronomija bei astrologija), taip pat upavedos (su Vedų studijomis netiesiogiai susijusios disciplinos): Ajurveda (holistinės medicinos mokslas), „Gandharva-veda“ (muzikos ir šokio menas), „Dhanur-veda“ (karyba), „Stapatja veda“ (architektūra).Teologiniu požiūriu svarbiausios yra puranos (pvz.: „Bhagavat purana“), taip pat epinė literatūra („Mahabharata“, kurios viena dalių yra „Bhagavad - gita“, bei „Ramajana“). Ačarjų (iškilių mokytojų) raštai taip pat priskirtini Vedų literatūrai, nes jie išgvildena anksčiau užrašytų Vedų kūrinių esmę ir laikomi vediškais de facto.

Tūkstančiai Vedų raštų posmų atitinka griežtas poezijos bei metro taisykles ir apima įvairiausias temas: nuo medicinos ar ūkininkavimo iki laiko tėkmes aukštesniosiose ir žemesniosiose planetose, nuo jogos ir meditacijos praktikos iki patarimų šeimos žmonėms ir vegetariškų patiekalų receptų, nuo išsamaus aiškinimo, kaip organizuoti valstybės valdymą, iki profesionalių patarimų, kaip statyti ir dekoruoti šventyklas bei gyvenamuosius statinius. Vedose kalbama apie dramą, istoriją, sudėtingus filosofijos dalykus ir paprastas etiketo pamokas, karinį protokolą ir apie tai, kaip groti muzikos instrumentais. Tačiau svarbiausia vaišnavų tradicijoje tai, kad Vedų literatūroje moksliškai ir labai išsamiai aprašomos rasos („santykiai su Dievu“ ar individualių santykių su Aukščiausiuoju teikiamas stiprus laimes jausmas) ir bhakti („dvasinė meilė“).